Spalio mėnesio kąsniai.

Lęšių pyragėliai. Tokie gana paprasti, lengvai interneto platybėse randami. O valgykit su keptais burokėliais, špinatais ir rikota/ožkos sūriu. Lengvi, išvaizdūs ir sveiki pietūs.

Sumuštinis su burokėliais. Visiškai mega puikus, jau tapo vienu pačiu pačiausių. Burokėliai su ožkos sūriu yra palaimintoje santuokoje, negalėjau atsivalgyti.

Vištienos ir daržovių troškinys. Susijungė viskas: skonis, laikas ir biudžetas. Can’t be more excited.

Moliūgų sriuba su rikotos virtinukais. Idėja originali, bet nieko mind-blowing. Moliūgai švelnūs, rikota irgi švelni. Viskas švelnu. Kažko trūko.

Vištiena kepta jogurte. Pirmą kartą griežtai laikėmės recepto, antrą kartą su svogūnais kartu apkepėm ir porus ir viską patiekėm su dosnia saujele žalių salotų. Buvo visai neblogai ir juokingai lengvai pagaminama. Vištiena labiau virta, nei kepta, tai sveikesnio maisto įspūdį sudaro. O dar ir su salotom šalia, tai oh my, oh my.

Su cukinijų apkepais (zucchini slice) esate, turbūt, pažįstami. Skanu ir tobulai tinka į lunchbox’ą.
Vegetarinei versijai reikės dar rikotos, žirnelių ir pesto, o mėsinei – šoninės ir fetos.

Žiedinis kopūstas su kuskusu. Kitą kartą mielai majonezą pakeisčiau tiesiog graikiniu jogurtu. Su pipirais, citrina, garstyčiomis ir čiobreliais, manau, būtų gerai.
Patiekalas vientisas, švelnus, birus ir traškus. Spėju, kad skaitytojų tarpe atsiras skrudinto žiedinio kopūsto gerbėjų. Jums patiks.

Rugpjūčio mėnesio kąsniai.

Pomidorų ir arbūzų salotos. Gaivu ir lengva, bet arbūzai ir pomidorai, mano manymu, nėra pati geriausia santuoka.

Kiaulienos ir obuolių apkepas. Buvo vietoje ir laiku. Turiu pripažinti, jog į faršą įmaišyti dešreles man patiko. Ir retkarčiais išlendantis obuolio gabalėlis irgi netrukdė. Žodžiu, tikrai gerai.

Vištienos troškinys. Visiškas komfortas.

Pomidorų ir meliono salotos. Likau nieko nesupratus. Salotos?

Baklažanai ir mocarela. Adekvatu, bet nieko ypatingo.

Šalta agurkų sriuba. Patiko. Gana ryški ir gaivi. Ir žalia. Kartotume.

Tiramisu su obuoliais ir sūriu. Idėja iš VMG rudens numerio, 2013. Gaminate kaip įprastą tiramisų, tik pridedate keletą papimpinimų: sausainių mirkymui naudojate kavą su kalvadosu, į maskarponės masę įmaišote trintą keptą obuolį/obuolių džemą, o serviruojant viską pabarstote kakava ir kietojo sūrio drožlėmis. Tradicinio tiramisu skonis gana aiškus, bet keletą naujovių irgi malonu įžvelgt.

Sūrio ir duonos suflė. Kiek standesnis, bet labai malonus. Pirmu kartu viso nesuvalgėm, bet pastovėjęs (ir vėl pašildytas) buvo ne ką prastesnis. Mantas sako: čiorizo tiktų, O aš dar ir smulkinto šalavijo pridedu. Receptas – tikras išsigelbėjimas padžiuvusiai duonai. Lieka pas mus.

Kepti vaisiai su sūriu. Šone, skrudinta tamsi ciabatta ir truputis salotų. Ne itin saldu, gana gaivu ir vasariška. Visgi, druskos ir balzamiko dėka, vaisiai praranda savo saldumą. Mano patarimas – balzamiko neatsisakykite, bet vietoj druskos pabarstykite cukrum. Arba medum pašlakstykite. Saldūs vaisiai ir pikantiškas ožkos sūris ar švelni ricotta irgi puikiai tarpusavyje dera.

Žemės riešutų granola. Žemės riešutų, šokolado ir kakavos derinys man kiek per solidus. Iš granolos noriu daugiau vėjavaikiškumo (džiovintos spanguolės, kokosas, aguonos ir džiovinti imbierai).

Chicken Parmesan. Jau galvojau, jog pati karbonadų nemušinėsiu ir džiūvesėliuose nevoliosiu. Mušiau ir voliojau. Dar pati pomidorų padažą dariau. O paskui kepėm ir valgėm, dar ir kreminius špinatus šalia padarėm. Komfortabilu, bet skoniai tokie įprasti, jog net nuobodu. Neprašausit tai padarę gana konservativiems valgytojams, bet mes ieškome kitko.

Džemai.

Nektarinų džemas su kava
Šaltinis

900 g nektarinų, perpjautų perpus ir kauliukus išėmus
300 g cukraus (su pektinu)
7 v. š. laimo sulčių
5 v. š. kavos pupelių
vanilės ankštis

Džemui naudoti galite tiek nektarinus, tiek persikus. Ar valysite odeles – jūsų pasirinkimas, bet po visų valymų vaisiaus turėtų likti 900 g. Tradiciškai, uogienėms reikėtų naudoti cukrų su pektinu. Jei naudojate paprastą, turėtumėte x3 jo kiekį. Naudojau nektarinus, vaisių nuo odelių nelupau ir naudojau 300 g paprasto cukraus. Džemas, rodos, pavyko.

Pusę nektarinų sumalti blenderiu, likusius – supjaustyti smulkiais gabaliukais. Visus nektarinus sudėti į puodą su cukrum, 6 v. š. laimo sulčių. Kavą sumalti, supilti į marlę ir užrišti (padarykit ryšulėlį), įmerkti į nektarinus. Vanilės ankštį išskobti. Sėklytes kuriam laikui atidėkit į šalį, ankštį įmeskit į nektarinų masę. Uogienei leisti pastovėti bent jau 2 valandas, galit nakčiai dėti į šaldytuvą.
Uogienę užvirti ant stiprios ugnies ir jai užvirus virti apie 4 min. nuolat maišant, kol sutirštės. Nuimti nuo ugnies, išimti vanilės ankštį ir kavos ryšulėlį. Į džemą sudėti vanilės minkštimą ir pagardinti likusiu šaukštu laimo sulčių.
Ataušinti.

Skonis: –

Su skoniu vertinimu kiek sunkoka. Jei paskyriau jiems atskirą post’ą – verta. Leiskite draugams atspėti, kokį vaisių naudojote, greičiausiai neatspės. Maloni saldžios kavos užuomina, ir ryškių, saldžių bei pilnų vaisių skonio pagrindas. Kuo toliau, tuo patiko vis labiau.

Kriaušių džemas su rožiniais pipirais

750 g kriaušių
200 g cukraus
citrinos sulčių
tarkuoto imbiero
3 v. š. rožinių pipirų

Šią idėją pasivogiau iš lietuviškų džemų serijos, kurią užmačiau Mamma mia delikatesuose.

Citrinos sultis ir imbierą naudokite savo nuožiūra. Norite labiau saldžiarūgščio- daugiau citrinos, mažiau – mažiau citrinos. Pati tokiam kiekiui sunaudojau apie pusės citrinos sulčių ir iki 1 v. š. tarkuoto imbiero. Džemas buvo saldus su vos juntama rūgštumo užuomina.
Pipirai yra šaunu, bet padauginti jų nereikia. Manau, 3-4 v. š. pilnai turėtų pakakti.

Kriaušes nuvalius, išėmus sėklalizdžius ir supjausčius kubeliais turėtų būti apie 750 – 800 g.
Kriaušes užpilkite cukrum, citrinos sultimis, pagardinkit imbieru. Išmaišykit ir nakčiai dėkit į šaldytuvą.
Kriaušes dėkit ant ugnies, užvirkit, ugnį sumažinkit ir virkit apie 15-20 min., kol suminkštės. Jei kriaušės iki to laiko nesukrito – galite švelniai sutrinti, bet palikite ir nemažai gabaliukų. Jūsų tikslas, kad džemas primintų džemą, o ne kriaušių gabaliukus, plaukiojančius sirupe. Dar pavirkite porą minučių, įmaišykite rožinius pipirus ir nukelkite nuo ugnies. Ataušinkite.

Skonis: –

Rodos, paprastas kriaušių džemas. Bet tik tol, kol prakandate rožinį pipirą. Visiškai pamilom, valgom su didžiausiu malonumu ir pelėsiniu sūriu. Darysime darysime ir dar kelis kartus darysime.

Paskutinis bandytas variantas buvo vyšnių džemas su mėtomis ir šokoladu. Įdomu tai, jog su vyšniomis ir cukrumi keliauja ir mėtiniai saldainiai į puodą. Iš pradžių mėta visai maloniai atsiskleidė, bet net ir nedidelė saujelė šokolado kaip mat viską užgožė ir, Manto žodžiais, liko tik dirbtinumo įspūdis. Džemą galite rasti VMG vasaros (2013) numeryje. Kitą kartą naudotume tikras mėtas, nes vyšnių- mėtų- šokolado derinys tikrai geras.

Birželio mėnesio kąsniai.

Avienos ir bazilikų ragu. Gana greitas ir malonus. Kartoti nekartotume, bet įtrauktume į “pietūs per 30 min.“

Quiche su vynuogėmis ir pelėsiniu sūriu. Čia jau labai skonio reikalas ar mėgstate šį derinį. Tie kas mėgsta, gal ir susivilios pasiūlymu: ant apkepusio mylimiausio quiche pagrindo sudėkite vynuoges, truputuką pabarstykite čiobreliais ir pelėsiniu sūriu. Užpilkite kiaušinių, riebios grietinėlės ir pipirų plakiniu. Viršų pabarstykite smulkintais graikiniais riešutais ir iškepkite.

Mieliniai blynai. Sekmadienio pusryčiams pats tas.

Tiramisu. Sutikom, jog vienas geriausių, kokį esam valgę ir davėm jam 9.5.
Vis dar jaučiu, jog kažko trūksta iki to, jog angelai galvoje užgiedotų.

Trupiniai. Yra labai gerai. Paskrudinus keptuvėje du džiovintais pomidorais ir prieskoninėm žolelėm mėgstam berti tiek ant makaronų, tiek ant keptos vištienos. Vištienos filė pagardinkit druska, pipirais, įpjaukit (padarykit kišenėles) ir įdarykit trupučiu pesto.
Džiūvesėlius sumaišykit su sūriu, citrinos žievele, druska, pipirais ir trupučiu pesto. Suberkite ant vištos krūtinėlių, šalia dėkite keletą vyšninių pomidorų ir kepkite iki 220C orkaitėje 20 min.
Trupinius tinka berti visur. Ant švelnaus kreminio rizoto irgi.

Kukurūzų duona. Visai nesunkiai visur įsipaišo. Bet lengvas, sūrinis keksas ir ne daugiau.

Kovo mėnesio kąsniai.

Morkų ir kokosų sriuba. Trintas morkų sriubas jau esu bandžius ir, turiu pripažinti, fanė nesu. Ši – geriausia: švelni, neperdėm ryškaus morkų skonių, bet vis dar niekaip nepavergė.

Žalių daržovių salotos ir saulėgrąžų duona. Dėl salotų – tikėjausi kažko įspūdingesnio. Gaivios ir sezamai fone maloniai žaidžia, bet nieko stulbinančio. Sveikatinimosi sumetimais pasilieku jau blog’e skelbtas.
Dėl duonos, tai jau reikėtų susivokti, jog su kepimo milteliais duona nekepama. Nei skrudinimui, nei panini keptuvei. Visgi, “keksas“ vienas labai malonesnių ir mes jau kaip suokalbininkai prisirišom prie saulėgrąžų duonos ir obuolių bei imbiero džemo derinio (svajonių pusryčiai). Beabejo, obuolienei tik cukraus 5-6 kartus pamažinus, apsiribojus viena citrina ir mažiau vandens. Žodžiu, duona – itin itin.

Chalvos ledai. Iš “Virtuvės“ žurnalo ir be jokių kiaušinių trynių. Vietoj riešutų chalvos naudojau saulėgrąžų ir rezultatas puikus. Švelnu ir intensyvu.
170 g maskarponės; 130 g šaltos grietinėlės; 100 g šalto pieno; 150 g žemės riešutų chalvos; 100 g šalto saldinto sutirštinto pieno. Viską sudėkit į plaktuvą, vėliau – į ledų gaminimo aparatą.

Beatos karamelinis-šokoladinis tortas. Fenomenalus. Toks minkštas, vientisas ir naminis. Vienas iš tų, kurio kuklaus gabalėlio daugiau nei pakanka. Jokių pastebėjimų neturiu, patiko kaip nesukiok.

Granola su grikiais. Skrudinti grikiai granoloje nėra toks dažnas atvejis, kad receptas lengvai praslystų pro akis. Rudenį primenantis vaizdas, jaukus ir bene elegantiškas švelnių kokosų ir šokolado kvapas, bet vien tuo gyvas nebūsi. Granola lengvai karstelėjus, grikiai gan kietoki ir grubūs, kramtyti teks. Ne ta, kurią galėtume kramsnoti kiekvieną kartą progai pasitaikius, taigi – vienkartinis nuotykis.

Grikių, kynvos ir Chia košė. Tęsiant grikių tema, tai šie pusryčiai mums labai patiko. Košė švelni, labai soti ir malonaus riešutinio kvapo. Moliūgų sėklas paskrudinom, kad traškesio būtų ir nepamiršom apie dosnų šaukštą šaldytų mėlynių. Tikrai kartosim.

Kriaušių ir aguonų džemas. Aguonos džeme įdomu, bet man trūko. Kvapų. Truputukas vanilės/cinamono reikalą pataisytų.

Kriaušių ir Earl Grey džemas. Nes kriaušės ir Earl Grey man pasirodė gera sąjunga, todėl suskubau susirasti jau bandyto recepto. Bendra nata – arbata ir švelnūs gvazdikėliai, bet ne Earl Grey.
Visgi, iš visų kriaušinių šis Mantui patiko labiausiai.

Kriaušių ir kardamono. 2 valandų tolimesnio virinimo atsisakiau ir pasinaudojau pateiktomis proporcijomis padaryti greitam džemui. Mano nuomone, šis sėkmingiausias, mat kriaušių ir kardamono duetas kaip reta geras.
Įprastas, be jokių įmantrybių, bet sėkmingas.

Chia. Pradžioje maniau, jog mieliau liksiu prie nebrinkintų sėklų, kurias tiesiog beriu į jogurtą, bet pudingas labai pasiteisino.
Nepamirškite, jog ir patys sėkmingai galite pasigaminti migdolų pieną, o nuspaustą migdolų masę (tas pats galioja ir kokosų/anakardžių ir t.t.) tiesiog išdžiovinkite keptuvėje/orkaitėje ir sumalkite į miltus. Macaron’ams GAL ir netiks, bet visur kitur dėti galite drąsiai.
Panašus pudingo variantas su kokosų pienu. Šiuo prncipu neseniai gaminome tapioca. Irgi stebėtinai gerai.

Manų košė. Kiek įvairesnė ir sveikesnė. Lengvesnė, nei būtų natūralaus pieno pagrindu, bet gal to man truputuką ir trūko. Jaučiau tuštumą.

Pupelių čili su graikiniais riešutais ir šokoladu. Pačioje pabaigoje, kai į troškinį supilama kava, raudonas vynas ir sudedamas šokoladas – susijungę kvapai tiesiog užvaldo. Ir valdo. Labiau kvapai, nei pastarųjų ingredientų skoniai. Skonio atžvilgiu tikėkitės gausaus, sotaus ir intensyvaus pupelių troškinio. Mes, deja, didžiausi gerbėjai nesam.

Pusryčiai. Galvojau, jog bus pusryčiai iš DIDŽIOSIOS raidės, bet too much fuss ir jokio VAU faktoriaus.

Pusryčių polenta su kumpiu ir porais. 10/10 ir su nuotrauka nespėjau. Manau, kad padariau visiškai puikius pietus. Apie mano neabejingumą porams jau žinote, švelni polenta ir skystoko trynio keptas kiaušinis irgi niekad nepamaišo. Sunshine on a plate.

Pupelių troškinys su krevetėmis. Principas paprastas – krevetes apkepkite su trupučiu česnako ir baltu vynu ir sudėkite į paruoštą pupelių-daržovių troškinį. Nieko netikėto, krevetės troškinį papildo ir skonio kardinaliai nekeičia.
Nieko bendro neturint su jūros gėrybėm ir jų negaminant, krevečių lūkštenimas taip nusibodo, kad kartoti patiekalo daugiau nesiruošiu. Tam reikėtų didesnio ir išraiškingesnio patiekalo atpildo.

Sodos duona ir medaus-earl grey labneh. Kiekvieną kartą pamačius sodos duonos receptą su daug žadančiomis nuotraukomis sakau, jog tai paskutinis pasispardymas. Nepavyks šį kart, daugiau nekepsiu. Nes buvo jau keli paskutiniai pasispardymai.
Tobula. Minkšta, kietos plutos, kvapni ir šilta. Išsikepėm ryte, išsitraukėm savo sūrius, džemus ir jau porą dienų šaldytuve varvantį labneh (mano pirmasis bandymas – super sėkmingas. Nuostabus dalykas). Puotavom.
Nežinau kaip jūs, bet aš nepraleisčiau nei vieno iš šių dalykų.

Vasario mėnesio kąsniai.

Burokėliai, apelsinai ir pelėsinis sūris dera. Paprasta kaip du kart du ir skanu kaip keturi.

Avižinė duona. Duonos kepimas visad turi kažkokios magijos. Ir nekantravimo paragauti ją greičiau, nei pyragą būtum iškepęs. Labai švelniai salstelėjus, trapi ir gan tanki. Maloni, bet nekartosim.

VMG sūrio pyragas. Nesuprantu, kaip pačiai tokia idėja neatėjo. O dabar, pasiruošus vietoj džemų naudoti čatnius, žaisti su sūriais, o gal ir porą džiovintų pomidorų įdėti. Sluoksniuota tešla, gi. Galimybės beribės.
Su sultenėmis itin gerai.

Žaliasis omletas. Mano manymu, tai vienas nuostabiausių omletų, kokie kada nors buvo pagaminti.

Sodos duona. Aš niekad jos nesupratau: gan kieta ir tanki. Beabejo, grikiai kvepėjo jaukumu ir rozmarinas ten tobulai tiko, bet…vistiek. Tanki.
Nors Mantas pasakė, kad iš mano duoninių eksprimentų – šis vienas geresnių.

Pavasaris (rizoto atžvilgiu). Easy peasy. Gaminame tradicinį rizotą ir prieš pat pabaigą įmaišome žalius žirnelius ir dalį pelėsinio sūrio. Patiekiam su trupintu pelėsiniu sūriu ir smulkintom mėtom.
Dar ir citrina nepakenktų.

Likeris. Aha, kartais elgiuosi kaip koks fanas.
Stiprokas, bet malonus.

Omletas. Dar vienas visiškai fenomenalus. Mano patarimas – paruoštą masę nepilkite visos į keptuvę, nes vietoj gražaus omleto teks ant skrebučio dėti labai skanius “scrambled eggs“ ir nudelbus akis apsimesti, jog toks ir buvo sumanymas.
Iškepkite du atskirus omletus.

Kreminė salierų sriuba. Kaip Mantas sakė: labai. Labai. Labai skanu.
Švelnumo įsikūnijimas: tiek skonis, tiek kvapas, tiek konsistencija. Žodžiu, nu labai labai…. švelnu. Ir pirmą kart su tokiu sviesto kiekiu. Laikas nustot galvot apie sriubas kaip dietinio meniu komponentą.

Kokosų ir datulių kokteilis. Aš jį labai labai mėgsiu vasarą. Ir kokosų pieną patys pasigaminkit.

Perlinės kruopos su briuselio kopūstais ir obuoliais. Obuoliai visiškai pasimeta tarp rūkytos paprikos ir garstyčių. Kaip troškinys tai stiprus ir gan malonus, bet perlinėm kruopom kolkas turiu geresnę paskirtį.

Žiedinių kopūstų ir avinžirnių karis. Karis, beabejo, kiek aštrokas, bet tą saulėtą popietę jis atrodė vietoje ir laiku (nors ir vengiam čili). Kaliafioras ir avinžirniai nekaprizingos daržovės, todėl jokie skoniai tarpusavy nesipjovė. Paprasta, malonu ir harmoninga, nors į mūsų šlovės lentą nepatenka.

Himalajų ekspresas. Basmati, kokoso ir skrudintų riešutų derinys – match made in heaven. Patiekalas lengvas,  kvapnus, kiek besikandžiojantis ir labai gausiai “žolinis“. Pastarasis bruožas kai kam gali pasirodyti ir minusas. Dėl savos pozicijos mes dar neapsisprendėm, bet valgis ne kiekvienai dienai.

Porų troškinys su menkėmis. O taip. Buvo lengva ir skanu.

Lęšių ir daržovių pyragas. Vienas geresnių lęšių kepinių. Kartosim.

Kokoso vištiena. Lūkesčiai nebuvo dideli, tai likom maloniai nustebinti. Ir vištieną su bulvėmis sudėjome ant ryžių. O taip, bulves valgėme su ryžiais.
Patiekalas juokingai paprastai paruošiamas ir kitą kart kiek paįvairinsiu daržovių. Ir špinatų mestelsiu.

Sausio mėnesio kąsniai.

Lęšių ir kukurūzų apkepas. Kepėm kekso formoj ir valgėm su jogurtu, skrudinta duona ir salotom. Priedai buvo lygiaverčiai varžovai pačiam apkepui (t. y. apkepas neturi jokio ryškaus, sodraus ir įsimenamo skonio). Kukurūzai švelniai reikalą praskaidrino, nors akivaizdžiai nepakankamai, kad apkepą kartotume.

Quiche’as su ožkos sūriu ir džiovintais pomidorais. Tikrai vienas geresnių, deja, kad ir kaip stengiausi, tikslios nuorodos į receptą rasti nepavyko. Pasigaminat trapią tešlą, įklojat ją į formą. Dugną tolygiai, bet ne storai išklojat karamelizuotais svogūnais. Patrupinate ožkos sūrio ir užpilate kiaušinių-Parmezano-čiobrelių ir bazilikų plakiniu. Ant viršaus sudedate džiovintus pomidorus ir kepate orkaitėje apie pusvalandį. Tikrai puikus.

Veganinis šokoladinis pyragas. Visų pirma, akivaizdžiai jaučiasi, jog jis “sveikesnis“, jog jis veganiškas. Minkštas, švelnus, bet ne drėgnas ir kiek trapus. Saldumas labai santūrus, o šokolado skonis visai neišraiškingas. Su šokoladiniu glajumi ant viršaus gal ir būtų “praslidęs“, bet be jo – ne visada jauti jog desertą valgai.
Grįžtu prie šokolado ir sviesto. Geriau rečiau, bet geriau.

Pieno punšas. Švelnus, pieniškas ir su gan ryškiu alkoholio skoniu. Kažkuom priminė ankščiau darytą “Eggnog“, bet stipresnis.
Mano manymu, puikus efektas, kai į stiklinę sudedame bene ledo gabaliukai, kurie palaipsniui tirpsta į skanų šaltą gėrimą.

“Žalia“ sriuba ir sūrio sumuštiniai. Nesitikėjau nieko gero, bet buvo tiesiog nuostabu. Sriuba švelni, jokio ryškaus skonio neturinti, todėl sūrio sumuštiniai čia tiko tobulai. Ir vaizdas buvo puikus.
Sriuba: 100 g špinatų, brokolinio kopūsto (išskirstyto žiedynais) ir 1/2 stiklinės žirnelių sumesti į 1 l verdančio vandens. Pašlakstyti keliais šaukštais sojų padažo,šliukštelt alyvuogių aliejaus, pagardinti druska. Pavirti apie 10 min. Patiekti pabarsčius sūriu. Pavieniai receptai gal ir nesudomintų, bet kaip kombinaciją tuoj pat išsisaugau.

Ožkos sūrio makaronai su špinatais. Tai yra pasityčiojimas ir nepagarba ožkos sūriui. Naudojau mažesnį, nei nurodyta recepte vandens kiekį ir, vistiek, rezultatas – švelnus “grietinėlės“ padažas su beveik nejuntama ožkos sūrio užuomina.
Ten stipriai kažko trūksta. O ir špinatų bei petražolių daugoka.

Žemės riešutų triufeliai. Noras jų paragauti buvo didesnis, nei nenoras juos daryti. Skanu. Bėda.

Kalėdinė vyno sriuba. Tai galėtų būti elegantiškos vakarienės/pietų pradžia, bet ne man. Saldžiarūgštė sriuba tiesiog man strigo gerklėje ir nors nuo konditerijos ir neatsisakau, bet tai buvo “kažkas ne tai“.

Gruodžio mėnesio kąsniai.

Oeufs en meurette. Būna gi kartais, kad iš pačio ryto prasitampai apie 1.5 valandos su vienu patiekalu ir nelabai kas išeina. Viskas čia gan įprasta, išskyrus padažą, kuris mums ir užkliuvo. Nežinau, ar vyną netinkamą naudojom, ar vyno kiekis padaže per didelis, bet mums nepatiko.

Latte blyneliai su karamele. Su blyneliais viskas šauniai – minkšti, švelnaus ir malonaus kavos kvapo. Ir karamelė ten tiko tiesiog tobulai, bet…
Practise makes perfect. Karamelę pasigaminau pagal sūdytos karamelės padažo receptą, deja, kiek prideginau. Cukraus kristalai į galą sukibo, vieni tirpti nespėjo, o kiti jau ir svilti pradėjo. Truputis panikos, truputis keiksmų, bet perdėm jos nesudeginau. Bene tobulas “burnt caramel sauce“ kurio “solidesnį, ne tokį atvirą saldumą“ ir bandžiau Mantui pabrėžti.

Saldus rikotos omletas. Užsikabinom, mat. Į omleto masę įberkite šaukštelį cukraus, o vietoj maskarponės ir kitų sūriu, įdarykite rikotos, apelsino žievelės, cukraus ir razinų mišiniu. Iškepusį omletą pabarstykite cukraus pudra. Pūkelis.

Rikotos blyneliai. Va taip aš ir tapau blyneliu “guru“. Tobuli. Storučiai, minkštučiai, lengvai kepami. Cukrus, cinamonas ir klevų sirupas gėrio, beabejo, daug duoda. Beveik reikalauja, kad pasidarytumėte.

Karamelinis karštas šokoladas. Turėjom karamelės padažo, todėl eigoa paprastesnė: pieną pakaitinom su kakavos milteliais (didesniu kiekiu, nei 1 a. š.) ir krakmolu, karamelės padažu, žiupsneliu druskos, jei kam reikia – truputis vanilinio cukraus. Masė įkaito, kiek sutirštėjo, tapo vienalytė. Pagardinom žiupsneliu juodųjų pipirų. Supilstėm į puodelius, užpurškėm grietinėlės, pabarstėm kakavos/cinamonu mišiniu.

Rikotos ir saulėje džiovintų pomidorų užtepėlė iš VMG “7 ingredientai draugams“. Labai neblogai.

Spagečiai su česnakais ir paprikomis. Pasikartosiu, jog man patinka, kai priedai perdėm pastos neužgožia. Šiam patiekalui galiojo tas pats ir tai buvo įvykdyta. Paprasta, bet genialu.

Pica. Paplotys pagal VMG. Kelerius metus picos nebuvau kepus namie. Sąžiningai, visada truputuką baidausi mielinės tešlos, mat “pavyks/nepavyks“ dažnai būna sėkmės reikalas. Kiek suabejojau dėl miltų kiekio, nes tikėjausi, kad tešla išeis kiek minkštesnė. Ji išėjo kietoka, bet iškilo ir nesunkiai kočiojosi. Rezultatas – įdomus, pavadinom picos paploty “sausaininiu“, nes paviršius trapus, vidus – minkštas. Nebuvo iš tų, kurios bejėgiškai linksta žemyn kai į ranką imi. Kaip naminę picą labai maloniai sukramsnojom, bet neįsitikinus, jog tai tas receptas, prie kurio visam laikui apsistočiau.

Virtinukai su grybais. Buvo hitas ant Kūčių stalo. Jaučiuosi įkvėpta koldūnus daryt.

Chai. Veikia veikia veikia. Labai patiko.

“Akcija atrakcija“. 2010 m., nr 3 “Virtuvės“ žurnalas turi 6 šildančias sriubas, kurias mėginome viena po kitos ir ieškojome skaniausios:
Svogūnų sriuba su brendžiu – brendžio nei lašo, lieka paprasta, salstelėjusi ir švelni svogūnų sriuba.
Soti paprikų sriuba – dominuojantis skonis – rūgštelėjęs (dėkui paprikoms) ir gausiai pomidorinis. Bene pirma sriuba, kurioje plaukiojo alyvuogės. Turiu pripažinti, jog neblogai.
Morkų ir porų sriuba – blankoka ir nuobodi.
Kukurūzų sriuba su nachos traškučiais. Žadėjo daug ir buvo neblogai. Labiausiai trūko tarpininko tarp sriubos ir traškučių, mat kukurūzų ir kokoso pieno saldumo nepakako. Reikėjo kažko kito. Galbūt tai ir galėjo būti čili bei kalendra, kurių atsisakiau.

Lapkričio mėnesio kąsniai.

Česnakiniai makaronai. Greitiems pietums. 10 min. darbo ir puikus rezultatas. Man patiko, kad makaronai šiuo atveju dominuoja, o lengvas sūrumas, gaivi citrina, džiūvėsėliai ir sūris viską tik papildo. Keliauja į mūsų pastovų meniu, o aš neatsispyriau pagundai įtarkuoti dar citrinos žievelės ir pagardinti čiobreliais.

Mėsos apkepas sluoksniuotoj tešloj. Principas panašus į jautienos velingtoną, tik šiuo atveju naudojama malta mėsa, sumaišyta su daržovėmis.
Manau, nebloga variacija šia tema, bent jau mums patiko.

Burokėlių pyragas su kmynais – Virtuvė nr 5, 2010. Mano rekomendacija – bandykit.
Man labai patiko trapumas, minkštumas ir švelnumas. Vėliau kiek pradeda veltis burnoje, bet tekstūra viena iš labai malonesnių ir puikiai tinka ryte, prie puodelio arbatos, užsitepus švelnaus sūrelio.
Skonio atžvilgiu kiek blankoka, jokios konkrečios krypties neturi, todėl kaip norit, taip adaptuokit.

Oliverio žiedinio kopūsto apkepas. Garnyrui prie mėsos – pats tas. Išsisaugom.

Quiche su chorizo, žirneliais ir feta (Virtuvės žurnalas). Su quiche’ais apsirikti ir nepataikyti ne taip jau ir lengva.  Šiuo atveju – ant lengvai apkepusio pagrindo sudėti chorizo, žaliuosius žirnelius, patrupinti fetos, pabarstyti šalavijais ir viską užpilti kiaušinių ir grietinėlės plakiniu. Tikras brunch’o efektas.

Shepherd’s Pie. Jokio konkretaus recepto nesilaikiau, nes įžvelgiau didelį potencialą variacijoms (kitaip tariant – šaldytuvo valymui). Mėsą kiek patroškinti galima su pačiomis įvairiausiomis daržovėmis, padažais ir prieskoniais, užkloti bulvių-aguročių prieskonine koše ir, apibarsčius sūriu, pakepti orkaitėje. Lapkričiui siaučiant – pats tas.
Su lęšiais irgi turėtų būti puiku (kada nors).

Porų ir pomidorų duonos apkepas. Kažkaip….nesuveikė. Patiko, bet ne taip, kad gamintume antrą kartą.

Cappuccino blyneliai su Mochos sirupu. Tikėjausi, kad jei labiau iškils (turint omeny dosnų valg. š. kepimo miltelių tešloje). Ir kefyrą blynų tešloje aš mėgstu labiau. Žodžiu, blynelių receptą siūlyčiau keisti. Patiko tai, jog jie nėra saldūs, todėl  nei ledai, nei mochos sirupas netrukdo. Valgykit į valias.

Sūrio omletas. Toks purus, toks puikus.

Obuolių tortas su maskarpone. Jei neklystu, receptą galite rasti Virtuvės nr. 10, 2012. Visiška tobuluma, tikrai. Abejonių pradžioje kiek kilo, bet pyragas, padaręs įspūdį tiek man, tiek kitiems, nyko taip sparčiai, kad nuotraukos padaryti nesugebėjau.
Bet gink die, nenoriu, kad kas nors jį praleistų. 10/10, Mantas jau užsisakė kitam gimtadieniui.

Pirato akis. Turiu pripažinti, kad ant salotų jie tikrai atrodo gerai :).

Spalio mėnesio kąsniai.

Vilmos varškės ir obuolių pyragas. Jaučiu, jog seniai nebuvau taip lengvai darius pyrago ir taip lengvai jo valgius. Iš skambesio visiškai banalūs “varškė ir obuoliai“, bet rezultatas geras.
Varškę, visgi, pertrinčiau kitą kart, bet tarkuotus obuolius palieku – patinka man kai į džemą viskas sukrenta.

Vištiena sluoksniuotoje tešloje su ožkos sūriu. Mes jau šventai įsitikinom ir be proto pamėgom ožkos sūrio derinį su pomidorų džemu (kurį paminėjau “rugsėjo mėnesio kąsniuose“). Tą patį pritaikiau ir čia: ant sluoksniuotos tešlos dedam vištieną, džemo, ožkos sūriu, truputėlis džiūvėsių su čiobreliais ir kepam.
Mūsų verdiktas toks, jog reikėtų pačią vištienos filė tolygiai įdaryti ir susukti į sluoksniuotą tešlą, priešingu atveju – vietomis, kur pasitaiko tik tešla ir vištos gabalėlis, skonis per daug monotoniškas.
Dalykas geras, bet reikia patobulinimo.

Kūgelio pusbrolis. Kas neturi Beatos knygos, receptą gali paskaityti čia.
Kad ir kaip nelietuviškai tai skamba, bet prisimenu valgius kugelį tik kartą gyvenime. Specialiai šiam įvykiui paminėti, net “Smetanos“ į parduotuvę ėjau (tai, ką Vilkyškių Pieninė nesugebėjo į Rusiją išvežti). Žodžiu, tiko ir patiko, didžiuojuos lietuve būdama.

Galetė. Taip tobulai tiks prie švelnios trintos moliūgų sriubos.

Brownie sausainiai su žemės riešutų pertepimu. Visų pirma, tai buvo puiki proga galų gale pasigaminti riešutų sviestą namie. Tai buvo ypatingas, euforiškas vakaras, kada man pavyko savo blenderiu išsukti vientisą, švelnų, be jokių stambesnių gabalėlių žemės riešutų sviestą: truputėlį sūrokas, švelniai salstelėjęs ir labai riešutinis.
Sausainiai yra saldūs ir sunkūs. Ir aš drąsiai pripažįstu, jog daugeliu atveju aš mėgstu tokius saldumynus. Mažas gabalėlis prie karštos arbatos ir “you’re done“.
Tiek įdaras, tiek pagrindas susijungia į vieną minkštą, sunkų ir saldų stebuklą. Su Mantu nusprendėm, jog saldainį primena.

Vištiena lavaše. Puikus dalykas. Visiškai puikus.

Šokoladas. Tiems atvejams, kai reikia po ranka turėti nors kąsnelį kažko saldaus. Ir ne tik. Puiki idėja dovanoms artėjant žiemos šventėms.
Principas paprastas: ištirpdot šokoladą, paskleidžiat plonu sluoksniu ant kepimo popieriaus, užbarstot pasirinktus pagardus. Paliekat sustingti ir sulaužot.
Šį kart mano šokoladas buvo su karamelizuotais riešutais, sezamo sėklomis, aguonomis, linų sėmenimis ir žiupsneliu druskos.
O jūs, mielieji, darykit kaip patys mėgstat: riešutai, džiovinti vaisiai, smulkinti sausainiai, saldainiai, prieskoninės žolelės, sėklos ir pan.

Karštas šokoladas iš knygos “Tėčio receptai“. Ištirpinkite 150 g juodojo šokolado, įmaišykite 1/2 puodelio kondensuoto pieno ir 200 ml pašildyto pieno. Maišykite, kol masė bus vientisa. Pagal norą pagardinkite druska/cinamonu/apelsinų žievelėmis ar imbierų cukatomis.
Toks tirštas, toks malonus ir užtenka mažo kiekio. Bet kokiu atveju, didžiausią įspūdį padarė tai, jog per naktį jį palaikius šaldytuve jis pavirsta į kuo nuostabiausią kremą, kurį puikiai galima ryte valgyti su ruginiais lietiniais ir aviečių uogiene. Arba kur nors naudoti vietoj Nutellos ar kitokio šokoladinio kremo.

Gnocchi pomidorų padaže. Abiems patiko.

Karamelinis karštas šokoladas. Perdėm saldus. Pilnos porcijos nesiūlau niekam, o ir apskritai, mes drąsiai gaminam vieną porciją, kurią tinka padalinti maždaug į tris miniatiūras. Pakanka. Gėrimas tai toks gėris, kad tinka ir su šaukšteliu lengvai kabinti ir tirštą gerti, ir kokį trupininį sausainiuką mirkyti.
Truputėlį cukraus pamažintume.

Širšių medus. Kreminis ir šildantis. Pats tas į duris beldžiant lapkričiui.