Rugsėjo mėnesio kąsniai.

Grietiniečiai. Anokia naujiena ir net recepto ieškoti nereikia, nes nenoriu kitokių grietiniečių negu tuos, kur mama kepė ir su kuriais aš užaugau. Žvilgtelėjus internete pamačiau, iš esmės, receptai sutampa.
Man tobula jais baigti pusryčius.

Tradicinis obuolių pyragas. Tai nėra aukštas konditerinis pilotažas, veikiau pats tradiciškiausias, naminis obuolių pyragas. Žinot, stiklinė to, stiklinė ano, viens du ir paruošta.
Labiausiai tinka namų aplinkai ir, patikėkit, namiškiai dėkos, tiek kokį vėsų šeštadienio vakarą, tiek sekmadienio rytą.

Bananinis kremas su karamelizuotais riešutais. Kremas švelnus ir saldus, lengvai bananinis, riešutai irgi tinka.
Paragavimas pirmojo šaukštelio tolygus tiesiog lengvam atodūsiui nuo visų kepinių ir šokoladų.
Privalumas, kad visas desertas ir susidaro iš kremo, nes jam tiesiog tinka vientisumas. Sluoksniavime jis taip neatsiskleistų. Karameliniai riešutai gerai, bet jų nereikia berti daug, mat rezultatas gali būti perdėm…perdėm saldus. Porą arbatinių šaukštelių paviršiui ir to pilnai užteks, kad su eiliniu kremo kupinu šaukšteliu užgriebti ir keletą smulkių riešuto gabalėlių.
Su malonumu kabinom iš vieno indelio ir sakėm, kad gerai. Labai gerai.

Sumuštiniai su silkėmis iš VMG: duoną apskrudinkite, aptepkit sviestu. Ant vienos puselės dėkit salotų, pjaustytų (galima vyšninių) pomidorų, silkės (kurią cinamonu kiek pagardinom), riekelėmis pjaustytą minkštai virtą kiaušinį ir truputėlį raudonųjų svogūnų. Suvožkite kita sumuštinio riekele.
Truputuką sunku valgyti, nes viskas byra per šalis, bet galima duoneles tiesiog įpjauti ir prikimšti.
Savo skepticizmą apie silkę teko padėti toliau ir mėgautis sumuštiniais. Patiko.

Keptos bulvės su Brie. Tiesiog, genialumas – paprastume.
Tobulas patiekalas į areną žengiant rudeniui ir kada nors ateisiančiai žiemai. Tipiški ingredientai, puikus, šiltas, kreminis ir sotus rezultatas. Siūlau niekam pro akis nepraleist ir aklai receptu nesivadovauti. Tinka čia nepagailėti svogūnų, galbūt truputėlį daugiau šoninės ir dosniai česnako. Ne tas patiekalas, kad lengvai būtų galima susimauti ir nors kiek ribotų jūsų kūrybingumą.

Sumuštiniai su vištiena ir šonine iš VMG: vienam sumuštiniui paskrudinkite tris riekeles duonos. Jas aptepkite majonezo ir grūdėtų garstyčių mišiniu. Ant pirmos riekelės dėkite pjaustytų pomidorų ir virtos vištienos, užvožkite antra riekele, dėkite salotų lapų, skrudintos šaltai rūkytos šoninės porą juostelių ir užvožkite trečia riekele.
Vištieną kitą kart dėčiau keptą, o ne virtą, be to sūris nepamaišytų.

Bananų suktinukai su kumpiu ir sūriu. Kelis kartus esu bandžius bananus nesaldžiuose patiekaluose, bet jie ten nelimpa. Skanu, bet banano aš nepasigendu, mieliau skrebučius dėčiau.
Be to, mūsų atveju, 20 g miltų buvo neadekvatu 125 ml pieno atžvilgiu (20 g miltų minimaliai reikia vienos stiklinės pieno ir daugiau).

Onion gravy. Jo pilnas internetas, rasti nesunku, artėjant rudeniui, o paskui žiemai – paieškoti net ir verta ).
Konkrečiu receptu nesivadovavau, tiesiog dariau iš akies. Karamelizuoti svogūnus visi mokame, o tada belieka supilti jautienos sultinį (galima dalį pakeisti raudonu vynu arba porteriu, kaip aš dariau), pavirti, sutirštinti kelių arbatinių šaukštelių krakmolo ir vandens mišiniu (arba prieš supilant sultinį galite įberti į svogūnus miltų, kiek pakepti ir sultinį supilti), bei pagardinti Vusteriu, garstyčiomis, pagal skonį – druska ir pipirais.
Dedat bulvių košės, dešrelių ir viską dosniai apipilat svogūnų padažu.

Blynai su šokoladu ir druska. Prie šokolado žiupsnelis druskos visad tinka.

Ferrero Rocher tortas. Neužkariauja jis širdžių ir protų. Paprastas, ne itin drėgnas biskvitas perteptas šokoladiniu kremu. Šokoladinis ir tiek, ypatingų liaupsų iš mano pusės nenusipelno. Žinot, aš ir Ferrero Rocher triufelių fanas nesu.

Monte Kristo sumuštinis. Nieko stebinančio, bet mums patiko. Tas tipinis kalakutienos ir sūrio derinys nepaveda, o aviečių džemas irgi buvo tiesiai į dešimtuką.

Life Changing Loaf of Bread. Ryte atsikėliau ir pagalvojau “Diana, hop hop, šiandien gyvenimas pasikeis“.
Tokius dalykus valgydamas jautiesi visiškai sveikuoliškai: saulėgrąžos, linų sėmenys, avižiniai dribsniai ir gysločių sėklų luobelės kaip viską sujungianti medžiaga. Su tepamu sūreliu, užtepėlėmis neblogai, kramtymo ten daug, kur kas “kiečiau“ už bet kokią grūdinę duoną, bet duonos man nepakeis. Eksperimentas vykęs, bet vienkartinis.

Ryžių ir tuno apkepas. Visiškai identišką receptą galite rasti ir “Pietūs dėžutėje“ (iš ten pirma ir nusižiūrėjau). Patiks tiems, kas mėgsta švelnius, lengvus, gal net ne itin išraiškingus ryžių patiekalus. Truputėlis salotų lapų ant viršaus ir – vuolia, bene lengviausi pietūs (turint omeny, jog pietūs yra pietūs, o ne saliero stiebo kramtymas), kokius kartais tenka valgyti.
Labiausiai man patiko džiovinti pomidorai. Feta. Bendras įspūdis – vidutinis, mat nesu ryžių apkepų mėgėja ir skonius mėgstu ryškesnius.
Cukiniją gerai gerai nuspauskit ir nesitikėkit, kad pusvalandį pastovėjęs apkepas gražiai pjaustysis.

Pomidorų džemas. Išsigandau. Tai nėra kečupo pakaitalas ar pomidorų padažas, tai tikrai yra DŽ-E-M-A-S. Saldus džemas (tiem, kas nuspręs bandyti – cukraus mažinkite). Ant skrudintos ciabattos su feta tinka, kvepia maloniai, bet džiaugiuosi padariusi sąlyginai mažą kiekį.

Kofta. Buvo gerai. Tikrai, kad gerai. Svarbiausia – prieskonius tinkamai atitaikyt, o toliau – kreminė pupelių tyrė, avienos rutuliukai, truputėlis šiltų prieskonių, mėtos ir pitos. Skamba gerai, valgosi irgi.

Vos ne pirmas rimtas sūrpyragis. Skirtumas tik tas, jog šį kart apsiginklavau kantrybe (iškepa, ataušinu ir dar visą naktį šaldytuve laikau), neskubančiu gaminimu ir vietoj varškės kremo/ kreminio sūrio, naudojau iš kefyro pagamintą varškę. Džemo prieš aptepant jau ataušintą sūrpyragį kaitinti nereikia.
Rezultatas puikus, sąžiningai. Lyginant su geriausiu sūrpyragiu, kokį kol kas valgiau, maniškiui kiek standumo trūksta, bet jis toks švelnus, toks kreminis, toks vientisas ir toks puikiai išlaikantis formą. Aš patenkinta.